1923–1924 metai. Nesuvaldomos infliacijos draskoma tarpukario
Vokietija. Metas, kai dūžta žmonių likimai, kai klesti tie, kurie
pelnosi iš kitų žmonių nelaimių ir mirties. Dar neatsigavę po
Pirmojo pasaulinio karo košmarų, du draugai, Liudvigas Bodmeris ir
Georgas Krolis, prekiauja antkapiais ir akmeniniais kryžiais. Kieme
stovi dar iš Krolio tėvo įmonės paveldėtas niekam nereikalingas juodas
obeliskas, o karo prisiminimus, nuovargį ir vienatvės baimę jauni vyrai
mėgina išblaškyti įvairius malonumus siūlančiose įstaigose bei laisvo
elgesio merginų glėbyje. Tačiau Liudvigas jaučia, kad ciniška
prekyba antkapiais ir lengvai pasiekiami malonumai užgožia daug
svarbesnius dalykus. Jis ima vis labiau ilgėtis tikrų jausmų ir
giminingos sielos, kuri padėtų atgimti naujam gyvenimui. Sutikus gražią,
trapią ir subtilią Izabelę, gimsta viltis, kad Liudvigo svajonėms
galbūt lemta išsipildyti...

Super knyga - skaičiau mažiausiai dukart. Gaila tik, kad visa knyga persmelkta beviltiškumo - bet tais laikais taip buvo...

Aš vakar ją baigiau. Pradžia man vietomis buvo juokinga. Vėliau pasidarė gaila žmonių tais laikais. Pabaiga sukrėtė, galbūt dėl to, kad po kelerių metų tas miestas taip smarkiai pasikeitė ir dar dėl pagrindinių veikėjų likimo...

Hmm, o aš kažkaip nei vienos citatos iš šios knygos neišsirinkau

Šią knygą padovanojau draugei (tik dabar supratau, kad jokių atgarsių taip ir nesulaukiau), tačiau, man smalsu, ar ji nėra tokia... visiškai beveiksmė? Žinau, kad perskaityti verta, bet dar dvejoju, ar ji tikrai atitiks dabartinius mano poreikius. Pavyzdžiui, "Vakarų fronte <...>" (kolkas vienintelė mano skaityta Remarko knyga) man buvo priimtina (ką čia priimtina, išties patiko), nes joje, kad ir ironiškai ar sarkastiškai (nelabai skiriu), visgi buvo nupasakota gan daug posūkių turinti istorija. Bijau, kad "Juodasis obeliskas" bus per daug rami knyga - galų gale jau pokario metai, tarsi vangus pabudimas iš košmaro. Kaip iš tiesų esti? Ar negali pabosti knygą skaityti?

Na, nežinau kaip kitiems, bet man kartais būdavo šiek tiek nuobodoka, veiksmo ten daug kaip ir nėra, bet vis dėlto verčia susimąstyti apie laikotarpį po karo. Tau spręsti ;] ar nori knygą skaityti dabar, o gal atidėti vėlesniam laikui, o gal išvis neskaityti ;D

Labai patiko. Skaičiau vasarą, surijau gana greitai, nes labai sudomino. Visai mėgstu Remarką, nors skaičiau tik dvi jo knygas. Bet šita tikrai verta dėmesio.

Skaičiau, tai labai patiko. Gal skaitant man buvo toks skaitymas, tik kad reikia skaityt ar nėra ką veikt, bet kai perskaičiau, tai labai patiko. Manau, kad reikės perskaityti ir antrą kartą. Išsirašyti citatas. Nes tikrai labai daug gerų minčių. Kai užverčiau knygą, labai keistai jaučiausi. Atrodė, kad tie visi išgyvenimai pagrindinio veikėjo buvo ne knygos žodžiais o realybė. Atrodė, kad kątik būčiau grįžusi iš to žmogaus namų, kad klausiausi kaip jis man pasakojo savo gyvenimo istoriją.

remarkas mano nuomone geriausias visu laku rasytojas, taciau sitos niekaip neina baigti skaityti..

Jei dar nepastebėjot Remarko visos knygos labai panašios ne tik savo tematika, bet stiliumi, veiksmo vieta, laiku, nagrinėjamomis problemomis.

Nuostabi knyga. Likau dar labiau sužavėta Remarku. Jis tikrai, pastaruoju metu, mano rašytojų top'uose. Patiko tie keisti pagrindinio veikėjo pokalbiai su Izabele. Daug gražių ir paprastų minčių šioje knygoje. Manau, tikrai kokią dieną perskaitysiu antrąkart.

Žiauriai gera knyga. Tikrai, labai gerų yra pasakymų apie gyvenimą ir jo prasmę čia Beje, šitą knygą neskaičiau, bet klausiau, tai tiesiog nuostabiai susiklausė :))))

Veiksmo mažoka, bet knyga vis tiek gera. Geras rašytojas yra Remarque. Tik gaila, kad prieš nunešant knygą į biblioteką, užmiršau nusirašyt citatas