Anotacija.
„Hamletas“ – vienas sudėtingiausių V. Šekspyro kūrinių, išsiskiriantis kitokiais veikėjais, kitokiu jų tragizmu, kitokia ir tragedijos dvasine kompozicija. Be to, daugiausia reikšmės „Hamleto“ tragedija turi ateities, o gal ir dabarties literatūrai. Šiuosyk ir pažvelgsiu į labiausiai nagrinėjamą ir komentuojamą, o gal ir ne, kritikų kūrinį.

Reikėtų paminėti, kad V.Šekspyras šią tragediją parašė XVII a. ir tarsi „nukopijavo“ nuo XVI a. pab. Anglijoje statomos pjesės „Hamletas“, o gal ir rėmėsi pavadinimu apie Jutlandijos princą Amletą, atkeršijusį dėdei ir patėviui už tėvo nužudymą, kurį pirmasis užrašė apie XIII a. danų metraštininkas Saksas Gramatikas. Taigi siužetui medžiagą Šekspyras ėmė iš įvairių šaltinių. Mano manymu, kodėl reikėtų domėtis šiuo kūriniu yra tai, kad naujoji Šekspyro drama tuo metu pranoko ankstesniąją ir išstūmė ją iš teatro repertuaro.

„Hamletas“ – poetinė Renesanso drama. Čia mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis. Nors tragedija parašyta eiliuota forma, vis dėlto manau, kad ir ne taip sunku šią dramą skaityti. Tad kuo šis kūrinys toks jau svarbus ir įdomus?

Penkių veiksmų tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau antraeiliai personažai – Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Polonijus išgyvena savo tragediją. Šekspyro poetinės tragedijos veiksmo vieta ir laikas labai neapibrėžti, antravertus, tragedijos veiksmas vyksta labai konkrečioje aplinkoje – karaliaus dvare. Nors drama prasideda labai keistai – pilies sargybai vidurnaktį ima vaidentis buvusio karaliaus šmėkla. Bet tai mane dar labiau sudomino ir norėjosi skaityti toliau. Štai kaip gudriai V. Šekspyras sumanė pradėti kūrinį. Hamletas yra sukrėstas motinos poelgio. Ji išteka praėjus vos dviem mėnesiams po karaliaus mirties už jo brolio Klaudijaus, taip negerbdama mirusio vyro. Be to, Hamletas vėliau susitinka su tėvo šmėkla. Taip turbūt princą ir apima siaubas, o gal ir neviltis. Net kyla minčių apie savižudybę, kai jam vėliau iškyla klausimas: „būti ar nebūti“. Kuris šiais laikais tikrai, o gal ir ne, yra žinomas. Tai gal ir pats populiariausias iš visų Šekspyro paminėtųjų.
Kūrinyje pasirodo ir Hamleto beprotystė, kuri ir didina, draminę įtampą, bet taip Hamletui gal ir geriau, nes jis gali paslėpti vidinį nerimą. Be to, Šekspyras nepatingėjo parašyti, o gal ir taip, dialogų, be kurių ši drama būtų tikrai ne drama. Čia vyrauja konfliktai, kuriuose priešinami teigiamieji ir neigiamieji personažai. Tai dialogai tarp Hamleto ir Ofelijos, ar motinos. Hamletas kalba atvirai, nori įrodyti savo tiesą (kai kalbasi su motina apie šmėklą) ar skaudina savo žodžais Ofeliją – savo mylimąją.

Hamletas delsia keršyti, todėl po specialiai surengto spektaklio, kai Klaudijus iš jo išbėga, jo abejonės išsisklaido. Bet, mano manymu, Hamletas yra gana naivus – juk karalius gali susivaldyti ir neparodyti savo susijaudinimo, neišsiduoti. Štai Šekspyras apie tai, turbūt, ir nepasamprotavo! Bet, kita vertus, taip pasitikėti žmonių jausmų išraiškomis Šekspyro laikais buvo įprasta.

Na, o kūrinio pabaiga gana tragiška ir netikėta. Nors tai būdinga ir kitoms Šekspyro tragedijoms. Hamletas pasitraukia iš šio pasaulio, o tai rodo, koks jis negailestingas pats sau. Tuo pačiu, žuvimas – ir pralaimėjimas, ir pergalė. Toks dramatiškas poelgis verčia mus susimątyti apie gyvenimą, turime patys padaryti išvadas.

(Anotacija paimta iš http://www.rasyk.lt/knygos/hamletas/726.html)